Vašingtonas
Mano mėgstamiausia valstija. Kalnai, bet ne tie Sierros google paveikslėliai pilni dieninių žygeivių – rūstesni, aukštesni, akmenuoti ir atšiaurūs. Vietos, kur retai sutinki kitą žmogų.
Dažniausiai sutinki medžiotojus. Kai kurie kaip kokių video žaidimų herojai – su arbaletais ir milijonų peilių ant diržo. Kiti – su ožkom, vilkinčiom reflektyviom kelininko liemenėm, apsigyvenę tipiuose, iš kurių rūksta dūmai. „Ką medžiojate?“ klausiu. „Lokius“ atsako ir įteikia man žiūroną pažiūrėti į vieną tolumoje einančią mešką. Palinkiu jiems sėkmės ir iš karto pasigailiu. Juk iš tikrųjų labiau linkiu sėkmės lokiams. Kalnais vis dažniau plaukia rūkas, dangumi – debesys, žolę rytais nukloja šalna. Darosi vis šalčiau ir šlapiau. Mėlynių krūmai nusidažo violetine spalva, vorai juose pina voratinklius, pelės ir paukščiai nešioja ryškiai raudonas uogas, pasipiktinusios voverės mėto į tave iš medžių kankorėžius. Kartais praeini po statišku slidininkų keltuvu, kurio laidai išnyra iš rūko ir jame dingsta kitapus kelio. Nusileidus į miškus, kur šiek tiek šilčiau – tikri atogrąžų miškai. Akvamarino spalvos vanduo ir samanom apaugę pūkuoti medžiai. Pakilus – akmuo, sniegas ir tobulos trikampio formos eglynai. O tada, tada mano absoliučiai mėgstamiausia PCT dalis – Goat Rocks Wilderness. Tą dalį eičiau ir eičiau. Tas rožinis vakaro dangus ir nuo kalnų matomos visos trys milžiniškos viršūnės – Mount Rainier, Mount St. Helens ir Mount Adams. Pakyli ir eini vieta, vadinama Knife‘s Edge – tokia siaurutė akmenuota linija kalno viršūne, kaip kokia drakono ketera. Nenori žiūrėti po kojomis nes priešais tave – Mount Rainier, bet reikia, nes jei nežiūri – užkliūni už savo ėjimo lazdos ir vos nenuskrenti bala žino kiek metrų žemyn. Na, bent ne pati blogiausia vieta paskutiniam kritimui. Nenusiridenau.
Likus maždaug dviem savaitėm iki pabaigos praskrieja žinios, jog miškas aplink Northern Terminus (mūsų kelionės pabaigą) dega, kelias iki jo uždarytas ir niekas į teritoriją nėra įleidžiamas. Negi nebaigsi žygio likus 30 mylių? Juk visą tą kelionę ėjau nuo vieno medinio monumento iki kito už 4500 kilometrų...
Liudna, bet bandom surasti alternatyvų kelią. Sklinda gandai, kad šalia yra takas atsimušantis į ežerą, o toliau, išsinuomavos kanoją, iki Kanados sienos galima nusiirti. Skamba kaip puikus sumanymas. Paskambinus mum pasako, kad šitam reikia būt ganėtinai patyrusiu irkluotoju, nes bangos nemažos, o jei vėjas pasisuks prieš tave, gali sunkiai sektis judėt. Mes jau turim lėktuvo bilietus atgal. Galim nespėt. Bet hey, galima juk tą ežerą apeit. Puiku, tik tas miškas irgi užsidega...
Sėdim kažkokio mažo miestelio bare, geriam alų ir ieškom bet kokio kelio, kuris idealiausiai nebūtų asfaltuotas. Blogiausiu atveju tiks ir asfaltas – iki Kanados mes nusigausim, jei ne originaliu taku, tai ežeru, jei ne ežeru tai bet kokiu kitu keliu. Tuo metu PCTA organizacija, kuri prižiūri taką alternatyvų jokių nesiūlė. Pagaliau randame kažkokį takelį šiek tiek labiau į rytus – tiks. Nueiname PCT tiek kiek išeina ir išsukame iki Manzama miestelio. Apsistojame tokios moterytės kieme. Visas kiemas pilnas palapinių, tipių, pavėsinių, tarp pušų. O naktį, kaip kokioje pasakoje, įsijungia projektoriai ant pušų projektuojantys žvaigždes. Stovi kieme ir jautiesi kaip kosmose. Tada nueini užkurt dujinio „lauželio“ pavėsinėje. PCTA paskelbia oficialų alternatyvų kelią į Kanadą ir pasirodo, jog tai tas pats kelias, kurį išsirinkome sau mes - Billy Goats. Tik jie perspėja – tai nelabai pramintas takas, pilnas medžiotojų ir niekas nėra sužymėjęs vandens šaltinių ar vietų palapinėms – eikite savo rizika ir vilkėkite ryškiai oranžinę liemenę, kad jūsų nenušautų. Nusiperkame vienintelį oranžinį dalyką rastą miestelyje – lietpaltį. Padaliname į dvi dalis, man ir draugei, prisirišame prie kuprinių ir iškeliaujame. Žolė jau išdžiuvusi, dangus debesuotas, maumedžiai nusidažę geltona spalva. Kalnai švelniai nubanguoja į tolį. Per ramiai čiurlenančius upelius lipa siauri mediniai tilteliai. Žmonių praktiškai nėra, nes tą kelią paskelbė tik dabar. Apsistojame ant kalno, tarp medžių. Sutinkame vyrą, kuris jau šiandien pasiekė tako galą. Jis mums įteikia Amerikos ir Kanados vėliavėles. Tokia tradicija, nusineši, nusifotografuoji ir einant atgal paduodi sekančiam žmogui, kaip kokią estafetę, kuri kasdien vis pasiekia kelio tikslą. Prie mūsų nakčiai prisijungia dar vienas pakeleivis. Pasidaro vėjuota. Palapinę apkamšau viskuo ką randu – tuo oranžiniu lietpalčiu, kuprine, rankšluosčiu, bet vėjas vis vien pro plyšius patenka į vidų. Vilkiu viską, ką turiu. Tikiuosi ryt nebus labai blogas oras.
Atsibundu ir iškišu nosį į išorę. Wow! Mėlynu dangumi tyliai plaukia debesėliai, pro juos kyšo saulėtekis, žolė švelniai apšerkšnijusi. Tylu ir tobula. Pakuotis kaip visada pastaruoju metu – šalta. Sustingusiais pirštais susuku palapinę ir pradedu eiti. Saulė šildo vis šilčiau, galiausiai striukė, pirštinės ir kepurė pasislepia kuprinėje. Lieka 2 mylios. Tik tada galiausiai patikiu, kad vis tik nueisiu visą žygį. Iki tol visada galvojau, kad bet kuriuo metu viskas gali nutrūkti. Išduos sąnariai, nukrisiu ir susilaužysiu koją, gal įkrisiu į kokią upę ir pamesiu visus daiktus, o juk naujiems pinigų nėra. Tik likus tom 2 myliom pradedu tikėt, kad kojos vis tik nesusilaužysiu. O jei susilaužyčiau būtent čia, likusį atstumą nušliaužčiau. Vis tik nueisiu. Ilga, geltona žolė linguoja vėjyje, ore skraido pūkeliai. Paskutinį kartą dar sugebu pasimesti. Pasirodo kažkuriuo metu reikėjo išsukti iš takelio. Grįštu, išsuku, einu. Kažkur jau turi būti ta plynė, kur tarp Amerikos ir Kanados, per visą sieną yra iškirsta ir išpjauta tokia stora linija. Pasižiūriu į appsą, pasirodo aš jau mylią einu Kanados žeme. Oi. Vėl grįštu. Pagaliau pamatau liniją – ji geriau matosi nuo kalno, ne tiek gerai kai stovi joje. Dabar beliko surasti monumentą – ne tą medinį, o vieną iš tikriausiai tūkstančio metalinių, stovinčių kas pora mylių, palei visą sieną. Lipu į geltoną, geltoną kalną. Tako jau nebėra, tiesiog lipu maždaug kryptim, kur kažkas, kažkokiame komentare yra sakęs, kad stovi tas žymeklis.
Pagaliau užlipu ir pamatau – žvilgantį, kažkuo primenantį raketą. Vienoje pusėje užrašas UNITED STATES, kitoje – CANADA. Einu plačiai išsišiepus. Paliečiu. Viskas. Nuo monumento atsispindi žolė ir kalnai. Kalnai 360 laipsnių. Ir ta stora linija tarp Kanados ir Amerikos, nuvilnijantį tarp pušų į tolį.