Te Araroa Trumpai

Kas tai? Tai 3000 km žygis per abi Naujosios Zelandijos salas. Tai žygis, kurį pradėjo planuoti 1994 metais ir oficialiai atidarė 2011. Palyginus su ilgaisiais Amerikos takais, Te Araroa yra dar jaunas ir ne iki galo ištobulintas, nemažai kelio šiaurinėje dalyje driekiasi asfaltuotu keliu, dėl ko takas dažnai sulaukia kritikos. Pagrindinė to priežastis – dauguma NZ žemių yra privati valda, o dauguma tos privačios valdos – fermos. Tam, kad takas eitų per kažkieno fermą reikia nemažai derinimo ir tas užtrunka, o kol derinama – takas eina aplink, keliais.

Te Araroa yra ganėtinai spalvotas žygis. Šiaurinėje saloje praeinama nemažai miestelių, paplūdymių, atogrąžų miškų, fermų, kartais einama upėmis. Pietinėje saloje gyvenamų plotų ir miškų mažėja, daugėja kalnų. Šiame žygyje teks dažniau rūpintis logistika: kur nakvoti (nes bet kur, kaip Amerikoje, negalima), kaip pereiti upes (stebėti potvynius ir atoslūgius), kaip nusigauti į kitą didelės upės krantą (skambinti valčių savininkams), kur nusipirkti kelto bilietą ar parko leidimą ir panašiai.

Kiek užtrunka? Man užtruko 3.5 mėnesio. Išėjau gruodžio 12 ir pasiekiau tikslą kovo 28. Bet. Šiaurinėje saloje kai kurias asfalto dalis tranzuodavau (iš viso praleidau apie 300 km). Šį žygį planuoti kiek sunkiau negu kitus, nes kartais 25 kilometrai yra labai lengvi, o kartais tiek praėjęs jautiesi kaip pervažiuotas traukiniu. Mano dienų kilometrai varijavo nuo 53 iki 20 priklausomai nuo vietovės.

Kada eiti? Oficialiai, einant iš šiaurės į pietus siūloma pradėti rugsėjo gale ar spalį. Aš (ir su manim ėję pakeleiviai) su tuo visiškai nesutinkame. Naujojoje Zelandijoje vasara prasideda gruodį. Rugsėjį yra dar ankstyvas pavasaris. Tai reiškia, kad paplūdymiuose pūs stiprus vėjas, džiunglėse purvo bus iki kelių ir gan dažnai lis. Jei galėčiau pradėti bet kada (o negalėjau), pradėčiau lapkričio pradžioje ir duočiau sau daugiau laiko lėčiau eit, kai kur pasilikt ilgiau negu dienai. Svarbiausia spėti iki kažkur balandžio vidurio / gegužės, nes tuo metu pietinėje saloje jau darosi šaltoka, ypač aukščiau kalnuose. Kovo vidury kai kur aukštai jau krito sniegas.

Kiek kainuoja? Daug. Kadangi palapinę numest bet kur kai pavargai negalima (visur arba draustinis arba privati žemė), šiaurinėje saloje dažniausiai nakvoji Holiday Parks kempinguose. Tas kainuoja 20 – 35 NZD. Maistas 4-5 dienom kainuodavo apie 100 NZD. Bet brangiausiai kainuoja leidimai ir transportas (pvz, keltas + valtis į pietinę salą kainavo apie 150 NZD, o plaukimas baidarėmis Whanganui upe – virš 300 dolerių). O kur dar visi deturai į vietas, kurias šiaip norėtum pamatyt – Hobbitonas, Waitomo caves itt…

Viza? Galima keliauti su NZETA viza, bet teks aplikuoti naujai po 3 mėn. Kitaip galima pasidaryti Visitor Visa aplikuojant online čia. Gavus tokią, 2 metus galima būti NZ ne ilgiau negu 6 mėn per metus. Aplikacija visiškai paprasta, draugiška ir greita (tik kainuoja, žinoma, daugiau). Vizą gavau per gal 4 dienas. Ji pradeda galioti įvažiavus į šalį.

Ką susipakuoti? Mano sąrašas yra čia. Svarbu žinoti – NZ yra labai griežta bio kontrolė. Šalis labai saugo savo gamtą, tad visą naudotą įrangą reiktų kruopščiai išplauti ir deklaruoti. Nejuokauju – jūsų daiktus peršvies ir neatitikusius standartų – konfiskuos.

Pavojai? Techniškai – nelabai yra. NZ nėra plėšrių gyvūnų, nesutikau piktų žmonių ir kelias nėra toks izoliuotas, kad dienų dienom tavęs niekas nerastų. Mobilus ryšys irgi yra beveik visur. Nepaisant to, per daug iš savęs norint, nestebint orų ar nesiklausant sveiko proto, nelaimių vis tiek nutinka. Šitas takas turi labai, LABAI daug upių. Kartais nutinka žemės drebėjimai. Kartais ciklonai. Na o pats takas, kaip minėta aukščiau, nėra toks ištobulintas kaip Amerikos takai – kartais jį sunku net pavadinti taku. Kartais reikdavo ropštis į akmenuotą sieną, labai dažnai – eiti purvo ir medžių šaknų keliu, neretai – rinktis tarp ėjimo upės vaga ir brovimosi per spygliuotus krūmynus. Man asmeniškai šis takas buvo techniškai daug sunkesnis negu Pacific Crest Trail.