Šiaurinė Kalifornija
-Jums pasisekė, dabar pats gėlių žydėjimas - sako dėdė mus vežantis atgal į kelią po nedidelės pertraukėlės.
Dėdė nemelavo. Tiek gėlių kalnuose dar nesu mačiusi! Visiškai magiškos, spalvotos pievos. Taip prasideda šiaurinė Kalifornija.
Tada prasideda gaisrai. Didesnius tenka apitranzuot. Kartais atsibundi dūmuose. Kartais dūmuose eini visą dieną ant nosies užsimaukšlinus bandaną. Dienos pabaigoje pradeda skaudėt galvą. Tada pagalvoji, kad šiais metais dar visai pasisekė, gaisrų ne tiek ir daug. Kartais žygeiviai ištisas savaites praleidžia dūmuose.
Tuomet prieini tą vietą, kurią neretas tiesiog praleidžia – Dixie burn. Tai daugiau negu 300 000 hektarų miško, išdeginto 2021 metais vykusio gaisro. Gaisras, kuris manomai prasidėjo kai nutrūkę elektros laidai užkrito ant medžių, degė tris mėnesius kol pagaliau jį pavyko visiškai užgesinti. Po jo liko mylių mylios pajuodavusių, it sudegęs degtukas stūksančių pušų. Dedant žingsnį nuo žemės pakyla juodos pelenų ir žemės dulkės. Tyla. Čia nelabai kas gyvena. Papūtus vėjui kažkas trašktėli, ant žemės nukrenta eilinė anglėta medžio galūnė. Pakyli ant kalno ir žiūri į tolį. Visur, kur mato akis – juodi pušų skeletai. Makabriškas reginys. Nei vieno žalio luobelio. Bandai įsivaizduoti tą gaisrą, bet nelabai išeina. Nakčiai pasistatai palapinę pelenuose. Iki to laiko nuo pelenų pats esi pilkos spalvos. Kažkur mintyse suvoki, kad bet kuris šitas medis galėtų bet kurią sekundę perlūžti per pusę ir nukristi tau ant galvos, bet PCT eina apdegusiais miškais apie 85 mylias, todėl rinktis nelabai yra iš ko. Pasirinkai vietą kur mažiausiai medžių ir tikiesi, kad nebus vėjo. Ateina naktis. Užverti galvą į šimtais smailių, juodų iečių pasmeigtą žvaigždėtą dangų ir klausaisi klaikios, traškančios tylos. Taip eini 4 dienas, kol pagaliau atsiranda gyvybė.
Iš tikrųjų gyvybė atsiranda magiškai ir tarp tų pelenų kur, atrodo, niekas negalėtų gyventi, bet Dixie yra palygynus neseniai degęs miškas. Po kelių metų toje vietoje lyg iš niekur iš žemės ištrykš šaltinėliai ir pradės augti pušys. Taip sakė ir vienas sutiktas ugniagesys. Sakė gesinęs jam puikiai pažįstamus miškus ir vietose, kur niekad nebūdavo vandens radęs šaltinius. Po kažkiek laiko aplink juos pradeda žaliuoti augalai. Po daugelio metų ten ir vėl atsiranda miškas. Tik gaila, kad miškui užaugti nepakanka trijų mėnesių, per kuriuos jis gali visiškai sudegti.
Po truputį artėji link Šasta miestelio. Kadangi dauguma žygeivių šitą dalį praleido, o mes esame sezono uodega, žmonės prižiūrintys PCT matyt nusprendė šitos atkarpos šiemet jau neprižiūrėt, o ji apaugo krūmynais taip, kad kartais takas tiesiog pradingsta krūme. Vietiniai lokiai irgi įsidrąsino išeiti į taką. Vien atkarpoje tarp Šasta ir Etna sutikau kokius 3 meškius. Visi iš tolo vos manę išgirdę puolė bėgti taip, kad galvojau, jog vargšeliai nuriedės nuo kalno.
Etna buvo mums paskutinis miestelis Kalifonijoje. Toliau takas buvo uždarytas po neseniai vykusių gaisrų, todėl tas maždaug 100 mylų tako teko praleisti.
Nutranzavome iki Ashland, Oregon.