Sierra Nevada - Centrinė Kalifornija
Palikus Kennedy Meadows South užnugary techniškai nebe dykuma, bet pirmos dešimt mylių dar to visai nepriminė. Karšta, medžių mažai. Tada prieinu plačią upę, krentu į ją su visais rūbais (upe vos iki kelių), o toliau jau miškas ir kalnas. Jėga. Pirmas keletą dienų šypsena nedingdavo iš veido. Nebereikia neštis 4 litrų vandens. Visur pavėsis!
O medžiai! Kokie medžiai ir kokie kalnai!
Kas dieną atrodo, jog einu google paveikslėliais, tais tobulais, kur kalnai ir pušys, kur sraunios upės įkrenta į dangaus mėlynumo ežerus.
Čia dienos planuojamos jau nebe aplink vandens šaltinius, o aplink kalnų perėjas. Kas dieną po vieną 3500 – 4000 m aukščio „kalnelį“. Tarp jų dar vienas side tripas į Mount Whitney viršūnę (4421m). Po jos, pusė keliautojų supranta, kad kažkaip apsiskaičiavo su maistu – nelabai užtenka. Kai kurie jo „pasiskolino“ iš tų, kurie į Whitney nelipo. Aš ne. Suprantu, kad vieną dieną reikės praeit ne vieną, o dvi perėjas. Išeinu apie 5 ryto. Apie 9 jau stoviu Forester Pass perėjos viršūnėje (4009m). Aplink nei vieno žmogaus. Tik tylus kalnų užesys ir smailios it iltys viršūnės kur akys mato. Po kojomis, kalno papėdėje, saulėje spindi turkio spalvos ežeriukas, susidaręs iš tirpstančio sniego, o jo bangeles švelniai kedena gaivus ryto vėjas. Aš čia atėjau. Savo kojomis. Ne kiekvienam taip pasiseka. Ir vėl nežinau ką tokio padariau, kad nusipelnyčiau stovėti būtent ten.
Nulipu nuo Forester Pass, einu toliau, energija senka. Šiandienai iš viso mano maisto liko tik 4 datulės ir pakelis Knorr makaronų sūrio padaže. Prieinu nediduką čiurlenantį upelį, kuris nuo kalno nurieda tiesiai per taką. Prisėdu suvalgyt tą makaronų pakelį. Išsiviriu, pavalgau, atsifiltruoju vandens, susipakuoju ir jau beveik išeinu. Per visą tą laiką pro mane praeina bent keletas dieninių žygeivių. Beliko tik parašyti bičiuliui žinutę, kad šiandieną bandau nusigauti į Bishop miestelį. Garmin mini rašyti žinutę yra lėčiau negu sena nokia. Spaudalioju kol akies krašteliu pamatau kažką judant. „Vėl žygeiviai“ pagalvoju ir pakeliu akis pasisveikint, o į mane žiūri maždaug trim ar keturiais metrais nuo manęs nutolęs rudas, storas lokys. Nepraėjus nei sekundei pašoku su žodžiais „Wow, wow, lokys“ pradedu aukštai mosikuot rankom ir įkalbinėt jį nuo manęs pasitraukt. Meška dar šiek tiek pažiūri ir matyt nusprendžia, kad neverta prasidėt, pradeda eit apačion link upės. Tada atsisuka lyg dvejodama. O gal vis tik... Aš pradedu plot, nes juk jei tave valgys meška, gal smagiau išeit iš gyvenimo su aplodismentais. Pavyksta. Lokys nusprendžia, kad vis tik tikrai neverta ir lėtai nueina. Aš griebiu dar nespėtą supakuoti striukę ir nueinu besijuokdama, negalėdama patikėti tuo kas ką tik įvyko. Makaronų pakelis ir 4 datulės mane palaiko dar per antrą mano šios dienos perėją, Kearsarge Pass (3569m), kol galiausiai atsiduriu parkinge, kalno papėdėje. Nuo čia nusitranzuoju iki miestelio, nusiperku sau gin tonic’ą ir džiaugiuosi, kad šita nuotykiu kupina diena baigėsi.
Sekantis keletas dienų – ledai, kavos, duona, blynai, omletai, alus, kalnų parduotuvės, skalbimas, daug šilto dušo, arba kartais dar geriau – vonia, ir miegas. Taip buvo leidžiama kiekviena diena miesteliuose.
Išeiname iš Bishop ir su kiekviena sekančia kalnų perėja vis daugėja uodų. Nenusipirkau uodų purškiklio. “Deet” yra bene vienintelė iš tikrųjų veiksminga priemonė, bet juk ji tirpdo plastiką, “aš to dalyko tikrai ant savęs nepurkšiu“.
Ir tada prasidėjo uodai.
Kol eini ant rankos sėdi bent 10. Nupurtai, atsisuki pažiūrėt į kitą ranką – ir ten 10, nupurtai, pasisuki ir vėl iš naujo. Tik jokiu budu nesustoji, nes tave aplips nebe 10 o 200 zvimbiančių išalkusių kraujasiurbių. Užsidėjau lietaus aprangą – nebepuola, bet karšta. Išsirengiu – puola uodai. Čia buvo vienintelės minutės kai galvojau, kad gal reiktų apsisukt ir grįšt namo. Kažkokie uodai. Nutraukt žygį dėl traumų, ligų ar emocinės būklės yra viena, bet dėl uodų?
Laimei uodai nesitęsė labai ilgai. Pamažu perėjos mažėja, ir Centrinė Kalifornija virsta Šiaurės Kalifornija.