PCT Dykuma - Pietų Kalifornia
PCT keliauti galima į šiaurę arba į pietus. Daugiausia žmonių eina šiaurėn. Šia kryptim ir sudėti visi ženklinimai ir pradėti yra palyginus lengviau, nes pradedi nežymiais kalnais dykumoje, kai einant pietų kryptim pradėtum nuo Vašingtono valstijos stačių kalnų. Be to, tai buvo mano pirmas žygis šalyje, kur gyvena lokiai ir barškuolės ir kažkaip nenorėjau likti visiškai viena. Kitų žmonių sutikimas man buvo pliusas.
Nusigauti iki pietinio pradžios taško (Southern Terminus) galima susimokėjus apie 40 dolerių autobusiukui, arba važiuojant autobusu, tada traukiniu ir tada vėl autobusu, kas kainuoja žymiai mažiau.
Prie pat terminus stūkso apleistos mokyklos pastatas, kurį keletas senesnio amžiaus veteranų (ir karo ir žygių) pavertė nakvynės vieta pradedantiems ir užbaigiantiems savo kelionę. Jie už auką pagamina maisto, papasakoja apie nuodingus augalus, kurių vertėtų saugotis, pasidalina sąmokslo teorijomis ir kitą rytą žygeiviai išpėdina į dykumą.
Amerikietiška dykuma nėra tas tipiškas smėlėtų kopų paveikslėlis. Tai smėlio, akmens ir augalų mišinys. Kaip bebūtų keista, ten kur jau gerą mėnesį nebuvo nei lašelio lietaus, žydi kaktusai, įvairių spalvų gėlės, žaliuoja krūmokšniai, o tarp jų bėgioja maži triušiukai, driežai ir zvimbia bitės. O aš galvojau, kad dykumoje gyvybės beveik nėra. Ir iš tikro, pažiūrėjus į tolį taip ir atrodo – rudai- geltonos kalvos. Dabar žinau, kad jos rudai- geltonos tik iš toli.
Mano kasdienybė – atsikeli 04:30, 5 minutes praleidi galvodamas kodėl tu čia ir kam taip anksti keltis, bet galiausiai žinai kodėl – nes pakilus tam ugniniam saulės burbului bus nežmoniškai karšta, todėl per likusias 25 minutes papusryčiauji, susipakuoji ir išeini. Pasitinki kylančią saulę. Pasitikti ir palydėti saulę man iki šiol yra vienas geriausių dalykų einant. Ne, ne tik einant. Apskritai. Einu iki 12:00, kartais pavyksta net iki 13:00, bet daugiau nebeišeina. Kepa. Kepa taip, kad rodos tuoj užsidegs plaukeliai ant rankų. Ant galvos turi bent skrybėlę, bet smėlis toks šviesus, kad atspindi saulę ir kepi iš visų pusių. Atsisėdi į šešėlį. Šešėlio, beje, pradedi ieškot jau nuo 11:30 ir bet kada radus didesnį – imi, nes nežinai ar rasi kitą. Medis – geriausia, antras pagal gėrį – krūmas, neradus krūmo – akmuo. Akmenys turi mažiausią šešėlį, todėl visą siestą, kuri trunka apie 3-4 val. tu judi kartu su akmens šešėliu. Pasiseka jei tavęs neranda musės. Dar labiau pasiseka jei tave randa koks kolibris – dabar stebėsi kolibrį. Kitaip skaitai knygas, kalbiesi su bendrakeleiviais, kuriuos net išėjus taip vėlai kaip gegužės 14 vis tiek pavyko rast. Po akmeniu smagiau trise.
Vandens dykumoje šiuo metu jau mažai. Radus, atsifiltruoji sau bent 2-3 litrus kas iškelia kuprinės svorį iki 15-17kg (tuo metu tai buvo trečdalis mano svorio - negerai). Visas dienos planavimas sukasi apie vandenį: kur sustosi, kur nakvosi, kiek mylių tarp vandens šaltinių. Pats geriausias šių laikų išradimas žygiams dykumoje – Farout appsas. Jame ne šiaip sužymėtas kelias, bet ir visi vandens šaltiniai, vietos palapinei ir kiekvienas turintis žemėlapį, gali komentuoti. Kai vanduo džiūsta šviesos greičiu, paskaičius komentarus aišku kada paskutinį kartą komentavo ir kokia situacija. Dažniausias vandens šaltinis – pusiau išdžiūvęs upelis, kartais net taip išdžiūvęs, kad nebeplaukia, o viršum plaukioja žalias dumblas ir šokuoja uodai. Kartais randi betonines gyvulių girdyklas, kurias gerieji žmonės papildo vandeniu ir gyvuliams (taip, jų dykumoje yra) ir tokiems kaip aš. Vietose, kur vandens išvis nėra mylių mylias, tie patys gerieji žmonės, vadinami „Trail Angels“, kuriems rūpi PCT žygeiviai, priveža bent po keletą 20l bambalių ir pastato tiesiog, tako pakrašty.
Tie patys Trail Angels kartais pasikviečia pas save nakvynės, dušo ar šiaip šešėlio ar vakarienės. O pats, pats, PATS GERIAUSIAS dalykas yra einant dykuma jau kokią penktą dieną, 45 laipsnių karštyje, aplipęs dulkėm, prieiti kokį keliuką, kur lyg niekur nieko stovi nešiojamas šaldytuvas, ant kurio užrašyta „Trail Magic“. Atidarai šaldytuvą, o ten, tarp ledukų guli skardinės sulčių ir gazuotų gėrimų. Ar jūs įsivaizduojat kaip žmogui gera radus kažką tokio, kai tu džiaugtumeis radęs net ir tą vieną, mažą kvadratinį leduką? Kai tu visą dieną geri arbatos šiltumo, balos skonio vandenį. Ir tai daro žmonės savo laiku, už savo pinigus, nieko už tai neprašydami, net patys ten dažniausiai nebūdami, kad sulauktų padėkos. O kokių dalykų dar sulaukiau iš gerų žmonių išrašysiu dar vėliau.
Aišku, kartais pavykdavo rasti net ir visai gerai tekantį upelį. Tomet arba krisdavai į jį su viskuo išskyrus kuprinę arba bent kojas įdėdavai. Kojos žygyje yra šventas dalykas. Man pasisekė, kad mano pėdos yra visiškai niekuo neypatingos ir dėl to telpa į visus batus, nenutrina daug pūslių ir šiaip daug problemų nekelia. Bet. Nedaug pūslių nereiškia, kad jų nebuvo. Buvo. Didelių. Tik manau dalies jų pavyko išvengti darant mano pėdų ritualus. Kaskart sustojus pailsėti – nusiauni batus ir kojines, prasivėdini pėdas. Kaskart pamačius upelį – įkiši ten pėdas. Kiekvieną vakarą jas išplauni (o jei nakvoji ne prie vandens šaltinio – sušlapini rankšluostį ir nutrini jas švariai).
PCT dykuma tęsiasi 700 mylių (~1127 km). Gamta persijungia į vasarą, o mes – į naktinį režimą. Vieną gražią dieną padedu savo mini kompasą su termometrų ant saulės. Pažiūrėsiu kiek karščio. Po 5 minučių termometras rodo 51. Štai tau ir Mojave vidury birželio. Vis tik, naktį eiti nėra lengviau. Matant tik apšviestą apskritimą prieš save ir dulkes, lyg tą sniegą senam televizoriuje, greitai ima miegas. Pavargsti. Kokią 4 ryto nusimeti palapinę ir atsijungi. Deja įsijungi ne kokią 12, kaip norėtum, bet 8, nes per karšta. Palapinėje karšta, išlipi pamiegot prie palapinės – musės. Na ką gi, porą dienų pabandėm, nepatiko, nusprendėm po „akveduko“ grįšt prie ėjimo dieną. Kai pasiekiam „akveduką“ sklinda gandai, kad per praeitas keletą dienų sraigtasparniais evakavo nemažai žygeivių. Dehidratacija, karštis. Kai kurie pagalbą išsikvietė patys, kai kuriuos rado besiplaikstančius kalnais nebesuprantančius nei kur yra nei ko jiems reikia. „Akvedukas“ tai žygio atkarpa, apie 20 mylių einantį palei storą vandens vamzdį, toliau įsukanti į vėjo malūnų fermą ir galiausiai į Tehachapi miestelį. Prieš vamzdžio kelionę tradiciškai visi išsipiešia veidus, įsijungia muzikos, užsimeta lemputes (o kartais ir kai ko daugiau) ir nusileidus saulei traukia ilgai ir tiesiai ir galiausiai nuobodžiai. Pasiekiam vėjo fermas. Vėjas toks milžiniškas, kad eini horizontaliai ir nekrenti. Smagu, bet sunku. Galiausiai pavargstam ir krentam miegot tiesiog po vienu iš malūnų. Be palapinės. Per daug vėjo ir reiktų per daug pastangų. Dar nepraėjo 24 valandos, o nuėjome apie 30 mylių. Po kelių minučių malūnų garsas pradeda kažkaip net raminti. Kitą beprotiškai karštą dieną einu į Tehachapi. Kremas nuo saulės nebepadeda – viskas svyla. Prisėdu atsifiltruot vandens ir mano filtras kaip tyčia nenori veikt. Turėjau tokį MSR filtrą - vamzdis, prikabintas prie kompiuterio pelės formos pompos. Įkiši vamzdį į vandenį, ranka spaudai pompą ir švarus vanduo bėga pro kitą galą. Neblogai kai nereikia filtruot 3 litrų per dieną. Kai filtruoji kasdien ir daug, galima prisipumpuot visai neblogą bickę. Nežinau kas atsitiko filtrui, įtariau, kad pompoje gal buvo nedidukė skylutė, bet kaskart paspaudus, švaraus vandens ištrykšdavo toks maždaug spjūvio kiekis. Taigi, sėdžiu po saule, kepu, bandau „prispjaudyt“ bent litrą. Po pusvalandžio nustoju. Kiek turiu tiek bus gerai...per karšta. Kažkur pakeliui randam dar vieną Trail Magic – sausainiai ir apelsinai. Po trumpo pasedėjimo mano čiurna nebenori eit. Paskutinias myliais einu šlubčiodama, kol galiausiai prieiname kelią ir susitranzuojame auto į miestą. Pagaliau Tehachapi. Suvokiu, kad per 24 val. Nuėjau apie 42 mylias (~65km). Taip ir jaučiuosi.
Jei kas žiūrėjote filmą „Wild“, prisiminsite sceną, kai Cheryl įeina į Kennedy Meadows South, tokią miško poilsiavietę, kur jai visi ploja. Ploja dėl to, kad ten baigiasi dykuma ir prasideda Sierra kalnai. Ten kur pagaliau daug vandens ir šešėlio. Ploja aišku ne tik filme, bet patvirtinti negaliu, nes likus 30 mylių iki tos vietos prasidėjo audra, sužaibavo, užsidegė kažkas tarp mūsų ir Kennedy Meadows. Kokį gerą pusvalandį stovėjome ir žiūrėjome į ten kažkur tolumoje sklindančius dūmus. Kad dega mums pranešė kokie 5 žygeiviai, kurie buvo kiek toliau už mus, apsisuko ir grįžo. O gal nueit įsitikint patiems? Bet jei vis tik dega stipriai, tokie gaisrai ne juokai, pabėgt nebepavyks. Gal neverta. Pradėjo krist kruša. Pirmą kartą žygyje, teko išsukt iš kelio, nusigaut krūmynais iki artimiausio asfalto ir iki Kennedy Meadows nutranzuot.
Taip baigėsi Kalifornijos dykuma.