Prieš žygį, arba kaip viskas prasidėjo.
Mano Pacific Crest Trail (PCT) atradimo istorija labiau cliché būt negali. Ji prasideda nuo Cheryl Strayed ir jos knygos “Wild” (taip prasideda kone pusės PCT žygiuotojų istorija).
Stovėdama oro uoste kažkur Dubajuje ar Singapūre, supratau, kad į šią darbo kelionę nepasiėmiau nei vienos knygos. Akį patraukė knyga su Reese Witherspoon ir milžiniška kuprine. Kažkur girdėjau, kad daromas filmas tuo pačiu pavadinimu, bet man labiau patinka perskaityti knygą ir tik tada žiūrėti filmą, o ne atvirkščiai. Paskaičiau knygos nugarėlę – tikra istorija apie moterį, kuri, gyvenimo kryžkelėje, neturėdama jokios žygiavimo patirties, nusprendė praeiti gan nemažą atstumą viena. Puiku. Man patiks.
Kaip ir tikėjausi – kiekvieną mano ir šiaip jau smagią darbo kelionės dieną Maniloje užbaigdavo knyga, kurią padėdavau tik kai pradėdavo merktis akys. Perskaičiusi nusprendžiau – eisiu. Jei kažkokia Cheryl gali, galiu ir aš. Įlindau į google. 4000 km ėjimo, dykumos, sniegai, upės, meškos, kalnų liūtai. Okei....gal Cheryl vis tik drąsesnė. Planas B – susirasiu draugą, keliausim kartu (stiprios moters portretas nusivylęs purto galvą). Taip praėjo dešimtmetis, draugai atėjo ir išėjo, žygis nukeliavo kažkur į atminties stalčiukų gilumas. Tada atėjo ta viena diena, kai atrodė, kad meškos ir upės yra niekis palyginus su tuo, kas vyksta mano galvoje (o ten vyko tikrai daug mažiau negu Cheryl gyvenime) ir ironiškai vėl sėdint darbo kelionėje, tik šįkart Sokholmo viešbuty, užteko vieno youtube video su PCT vaizdais ir vienos surūkytos cigaretės – sprendimas buvo priimtas – po 5 mėnesių išskrendu pasivaikščiot. Viena.
Per 5 mėnesius turėjau pasiruošt. Neturėjau nieko apart kuprinės, kuriai jau buvo 11 metų, visiškai nesportavau ir neturėjau jokių susitikimo su laukiniais gyvūnais žinių. Ai, dar gal reiktų mest rūkyt. Na, bent jau apie žygius išmaniau daugiau negu mano knygos herojė. Nors ilgiausias trūko gal 5 dienas, esu buvusi ir 5 km aukštyje ir sniege ir dykumoje.
Norint eiti PCT reikia gauti leidimą. Kadangi žygis praeina 7 šalies parkus, o norinčių eit yra dešimtys tūkstančių (dar neskaitant visų „dieninių“ keliautojų, kurie žygiuoja tik savaitgaliais), žala gamtai daroma nemaža, todėl patekimas į parkus yra ribojamas. PCT Sezonas (einančių į šiaurę) atidaromas kovo 1, o uždaromas gegužės 31. Kasdieną gali išeiti 50 žygeivių. Taigi, per vieną sezoną – vos 4500 žmonių. Negavus leidimo, galima bandyti gaut individualius parkų leidimus, bet tam reikia daug daugiau planavimo, kam aš nebuvau pasiruošus. Registracija einantiems šiaurėn prasideda lapkritį. Tuo metu kai registravausi aš – visi norintys turėjo įeiti į puslapį 19 val. vakaro (Lietuvos laiku). Juos visus sumeta į bendrą eilę atsitiktiniu budu (nesvarbu ar pasijungei lygiai 19:00 ar 10 valandų iki). Pirmas žmogus eilėje per 20 minučių turi išsirinkti datą kada nori pradėti žygį ir užpildyti formą, ir taip toliau, kol kiekviena diena turi po 50 keliautojų. Kuris numeris esi eilėje – niekas nežino. Tavo ekrane eina žmogeliukas ir rašo apytikslų laiką, kada tau ateis eilė rinktis. Man rašė 1.5 val. Per tiek gali nebelikti gerų dienų. O geros dienos einant šiaurėn yra balandį- tada jau sniegas kalnuose bus pradėjęs tirpti, o dykumoje dar bus vandens. Be to, nereiks skubėti, nes maždaug spalį Vašingtono kalnuose (kur baigiasi žygis) pradeda snigti. Per 6 mėnesius nuo balandžio galima nueiti laisvai.
Pagaliau mane įmeta į eilę. Balandžio, žinoma, nebeliko. Nebeliko ir kovo galo ir gegužės pradžios. Velnias. Kovo pradžioje eiti nenoriu – šalta ir kai pasieksiu Sierra kalnus, sniegas bus pačiame tirpime ir upės bus didžiulės. Artimiausia įmanoma data – gegužės 14. Ką gi, teks pakept ir eit šiek tiek greičiau. Džiaugiaus, kad bent gavau leidimą, o juk tiek daug žmonių negauna. Na ir pasiruošimo turėsiu daugiau...